2015-12-03

Banana Yoshimoto „Ežeras“


Romanas, Alma littera, 2015. Iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina

„Ežeras“ - tai antrasis lietuvių kalba išleistas žymios japonų rašytojos Bananos Yoshimoto romanas. Apie pirmąjį - „Virtuvė“ - jau rašiau viename iš ankstesnių savo tinklaraščio įrašų
   Man, pratusiai ir, galima sakyti - užaugusiai su Haruki Murakami romanais, skaitant šį Yoshimoto kūrinį ne sykį teko sau priminti, jog čia - ne garsiojo rašytojos tautiečio knyga, kadangi pasakojimo tonas, dėmesys detalėms itin priminė minėtąjį autorių. Vis dėlto, čia nebuvo jokių netikėtų siužeto vingių, kuriuose dažniausiai susipina realybės ir koks nors meta matmenys. Tai tiesiog paprastų žmonių jautriai papasakota meilės istorija. 
   Čihiro (pagrindinė romano herojė) - savamokslė sienų tapytoja, kuri palieka savo gimtinę ir išsikelia į Tokiją, kur susipažįsta su Nakadžima. Pats būdas kaip jie susipažįsta atrodo kiek neįprastas, bet šiuolaikiniame pasaulyje - tikrai įmanomas:

 Kai viskas prasidėjo, aš gyvenau čia, o Nakadžima - priešais stovinčio pastato antrame aukšte esančiame bute.
   Buvau įpratusi žiūrėti pro langą, taip pat ir Nakadžima, todėl netrukus vienas kitą pastebėjome ir po kiek laiko pradėjome sveikintis linktelėdami. <...> (p. 23)


   Taip pamažu Čihiro ir Nakadžima ima bendrauti, tampa artimais draugais, galiausiai - ima gyventi kartu. Tačiau paaiškėja, jog vaikinas nuolat balansuoja ties psichologinio lūžio riba ir yra persekiojamas kažkokio praeities įvykio, kuris jam neduoda ramybės (p. 50). Kuomet aplankomi seni Nakadžimos draugai Minas ir Čiė, Čihiro ima suvokti, jog juos visus sieja sunki praeitis su kuria kiekvienas stengiasi dorotis savaip - užmiršdamas, neigdamas ar bandydamas priimti ir susitaikyti su ja.
   Šis romanas - apie užgimstančius jausmus, meilę, kuri ištinka ne iš pirmo, antro ir toli gražu ne trečio žvilgsnio. Stebėjimas ir baimės jausmas (20-21 p.) išjudina kūrinio heroję ir perkainoja jos vertybes:



Iki šiol galvodavau tik apie save, be perstojo judėjau pirmyn atsisakydama įleisti šaknis, artėdama link ilgai siekto tikslo - pabėgti kuo toliau nuo to miesto. Tačiau Nakadžimos trauka buvo tokia stipri, kad jai negalėjau atsispirti. (p. 21) 

   Romano pabaigoje paaiškėja Nakadžimos depresyvaus elgesio priežastys (kurių nenoriu pasakoti, kadangi dingtų bet kokia intriga), kurios, kaip ir galima numanyti, ateina iš vaikystės. Čihiro priima jį tokį, koks jis yra, nepaisant netyčia aptiktų mylimojo praeities aplinkybių. Nors jos galvoje ir kyla įvairiausių minčių, tačiau viską sudėlioti jai padeda tapyba. Piešdama beždžionėles ir ežerą ant vaikų ugdymo centro (kuriam grėsė nugriovimas) sienos ji sukuria laikiną pasaulį, kuriame vietą randa kiekvienas jai rūpintis žmogus. Anot Čihiro, Nesvarbu, kad daugiau niekas kitas nesupras, ką pavaizdavau, svarbiausia, jog mano piešinyje visos beždžionėlės atrodo laimingos (p. 169). 


Knygą perskaičiau vienu prisėdimu, tokį tingų sekmadienio rytą. Jeigu jau galvojate apie dovanas artimiesiems, kuriems knyga nėra svetimkūnis ar dulkių kaupikas, siūlyčiau šią knygą turėti omenyje!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą