2013-12-20

Skaitymo pragare


Nesu Dano Browno kūrybos gerbėja, bet buvo be galo smalsu, ką jis sumanė kontekstui pasitelkdamas garsiojo italo Dantės Alighieri Dieviškąją komediją, o tiksliau - konkrečią dalį - Inferno. Tuo labiau, kad visi, kurie skaitė ar sakė skaitysiantys šį naująjį bestselerį (tą neabejotinai liudija kurį laiką trukęs jo karaliavimas kad ir to paties Pegaso ar Vagos knygynų topuose), mokė mane, jog būtinai (pabrėžiu šitą BŪTINAI) po ranka reikia turėti ir tikrąjį Pragarą, nes kitaip nepamatysiu (ar neperskaitysiu) viso knygos grožio. Na, surizikavau apsieiti su tuo, ką atsiminiau iš II kurse turėtos vakarų literatūros, kuomet skaičiau visą Dantės kūrinį. Ir, pasakysiu, neapsirikau.
   Nors visos knygos anotacijos, rekomendacijos ir adoracijos klykia, jog <...> autorius grįžo į savo stichiją ir sukūrė romaną, kuriame ant kortos pastatyta daugiau nei kitose jo knygose, bet, tiesą pasakius, nepastebėjau ko paskutiniame Browno veikale buvo daugiau.
   Siužetas būdingas visoms jo knygoms: neegzistuojančios specialybės (simbologijos) iš egzistuojančio universiteto (Harvardo) profesorius Robertas Lengdonas atsibunda Italijoje, Florencijos ligoninėje, kur supranta esąs persekiojamas. Padedamas daktarės Sienos Bruks (vėlgi, būdingas pagrindinio herojaus atributas - neprastai atrodanti mergina, o šįsyk dar ir blondinė. Nesvarbu, jog vėliau paaiškėja, kad tai - perukas) vyriškis pasprunka ir po truputį pradeda dėlioti pakrikusios atminties dėlionę: kodėl jis čia, ką jis veikia, kas jį gali persekioti ir pan. Pradžia pilna visai neblogos, trileriams būdingos įtampos, nes vyksta gaudynės, šaudynės, o tarpuose tarp veiksmų, pasakotojas nepamiršta aprašyti nuostabios Italijos architektūros. Ar papasakoti apie kokio nors menininko veiklą ir taip užsiimti tik tokias knygas skaitančių kultūrine edukacija. Už tai ploju autoriui per petį.

Mikelandželas buvo ne tik genialus dailininkas ir skulptorius, bet ir įstabus poetas, išleidęs beveik tris šimtus eilėraščių, įskaitant kūrinį, pavadintą "Dantė" ir dedikuotą asmenybei, kurio stingdančios pragaro vizijos įkvėpė Mikelandželą nutapyti "Paskutinį teismą". Jei manim netikite, perskaitykite trečiąją Dantės "Pragaro" giesmę ir apsilankykite Siksto koplyčioje; iš karto virš altoriaus pamatysite gerai žinomą reginį (p. 82).
Kone Wikipedijos vertas straipsnis! O kad neabejotumėte autoriaus pateikiamų faktų tikrumu, knygos pradžioje juodu ant balto parašyta, jog Visi romane aprašyti meno kūriniai, literatūra, mokslo duomenys ir istoriniai šaltiniai yra tikri (p. 11). Ką gi, patikėsime.
   Dantė tampa centrine persona, nes jį be galo mylėjo pagrindinis knygos "blogietis" - Bertranas Zobristas, kuris nusprendė pasauliui "padovanoti" tam tikros formos epidemiją (kokią - neprasitarsiu, kad neatimčiau skaitymo malonumo (?) knygos į rankas dar nepaėmusiems). Štai ir visas siužetas: Bertranas mėto pėdas prisidengdamas Dantės citatomis, parafrazėmis ir su juo susijusiomis vietomis, o Lengdonas su Siena žaidžia katės ir pelės žaidimą, reikalaujantį šiokių tokių intelektualinių sugebėjimų, nors kartais jų bukumas tiesiog pritrenkdavo.
   Žinoma, egzistuoja šiame kūrinyje ir stambesni šulai: tai PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) ir  dr. Sinski bei Konsorciumas su Profosu (och, tie kodiniai vardai...) priešakyje. Pirmieji nori pagauti Zobristą su jo pakvaišusiu planu, o antrieji - jį slepia, nes pasirašė kontraktą. Deja, paskui ir pats Profosas suvokia, jog padarė nedovanotiną klaidą, nuo PSO nuslėpdamas šį genijų-beprotį (tarp to gi tik plonytė linija), tad pereina į "geriečių" pusę...
   ... ir tada prasideda siužeto vingiai (plot twist'ai), kurie skaitytoją gali knygos pabaigoje taip sukonfūzyti, kad nebesuprasi, kas čia kam padeda,o kas kam kenkia... Išties, antroji knygos pusė darosi sunkiai suvokiama ir norisi viską mesti šalin, bet gaila savo investuoto laiko, todėl, bent jau aš, kone sukandusi dantis baigiau skaityti viską iki galo. Tada prisiminiau Da Vinčio kodą. Ir Meteoritą. Va tos tai buvo visai nieko knygos! - sau tyliai pagalvojau ir nustūmiau šią kuo giliau į lentyną (cha, nes ją nusipirkau, žinodama, kad niekur negausiu greitai, o norėjosi būti "up to date", taip sakant).
   Dantė taptų visai vykusiu Inferno kontekstu, jei viskas nebūtų taip smulkiai paaiškinama. Tiesiog pažodžiui pasakoma, ką garsusis poetas turėjo omenyje, arba, kuo vienas ar kitas aspektas siejasi su juo (net kai aiškinti buvo visai nebūtina). Visos nuorodos be galo subanalintos, atviros ir net nekviečiančios interpretuoti. 

Raudonu žvilgesiu užlietoje grotoje aidėjo pragaro įkvėpta muzika - balsų aimanos, disonansinis gnaibomų stygų cypčiojimas, bosinis timpanų dundesys, griaudėjantis kaip žemės drebėjimas. <...> Abu vyrai nusileidę laiptais trumpam sustingo ties vaiduokliškos tuštymės slenksčiu. Pati ola, regis, žioravo rausvu atspalviu, ir į ją žiūrintis Lengdonas pajuto mėginąs alsuoti kuo negiliau. <...> Jiedu skubiai nužingsniavo taku <...>. Dantė ir Vergilijus leidžiasi į pragarą. (365-366 p.)
Matote, ką turiu omenyje: pati ola jau yra ryški aliuzija į Dantės kūrinį, du vyrai - akivaizdūs Vergilijaus ir Dantės atitikmenys, bet Brownas nesustoja ir sugadina šį intelektualinį atpažinimo malonumą šiek tiek labiau apsiskaičiusiam skaitytojui. Ir taip visą laiką.
   Baigdama galiu pridurti, kad knygos gale suklestėjusi meilės linija (tik nesakykite, kad nenumanėte, kas gali įvykti tarp dviejų pagrindinių herojų, jei esatę skaitę šiek tiek daugiau Browno kūrinių) man atrodė itin forsuota (maždaug: Na juk reikia, kad kažkas su kažkuo pasibučiuotų!), nes lygiai taip pat prie Lengdono galėjo priglusti ir žavioji šešiasdešimtmetė Sinski (skaitydama niekaip neįsivaizdavau, kad jai tiek metų...). 
   Knygą galite padovanoti retai skaitančiam žmogui (trileris su žiupsneliu edukacijos), Browną mėgstančiai tetai/mamai/uošvienei, tik, šiukštu, nekartokite mano klaidos ir nepirkite knygos sau, o geriau pasiimkite iš bibliotekos - bent jau turėsite galimybę grąžinti...


Dan Brown, Inferno, Kaunas: Jotema, 2013, iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, 416 p.

P.S. Palieku su man labiausiai patikusia (!) knygos vieta:









Komentarų nėra:

Rašyti komentarą