2013-11-25

Savosios pasakos paieškos


Kalifo rūmai (apie kuriuos jau pasakojau čia) pasirodė kaip itin smagus laisvalaikio skaitinys, todėl iš bibliotekos pasiėmiau antrąją Tahiro Shaho knygą apie spalvingą ir vakariečiui sunkiai suvokiamą Maroko pasaulį. Kai už lango vyksta kasmetiniai rudens-žiemos kataklizmai, patogiai įsitaisyti su knyga apie šiltus kraštus, mano galva, yra puikus sprendimas. Juolab, kad Tūkstančio ir vienos nakties šalyje pasakoja apie dar kitokį Maroko veidą...
   Tėvo figūra šiame pasakojime yra neabejotina ašis. Tahiras nuolat prisimena vieną ar kitą epizodą iš to meto, kai jo tėvas buvo gyvas, bando įsiklausyti į tai, ką jis pasakė - pabrėždamas, ar pernelyg neakcentuodamas, bet pasėdamas kokią nors minties sėklą į guvų, jauną protą. 
„Tėvas buvo įsitikinęs, kad geriausiai šalį galima suprasti klausantis jos pasakų ir istorijų. Jis dažnai išrykiuodavo priešais save mane su seserimis ir kerėdavo mus, skaitydamas ištraukas iš Alf Layla wa Layla, „Tūkstančio ir vienos nakties“. Šios pasakos veikia ypatingu būdu, sakydavo jis, jos parūpina protui pramogą ir sykiu perteikia savotiškas vidines žinias.“ (p. 17) 
 Prieš pradėdama skaityti mąsčiau, kokią idėją gali pabandyti eksploatuoti ši knyga - juk pasakoti apie gyvenimą Maroke - reikštų kartotis. Tačiau T. Shahas sumaniai skaitytoją kilsteli į Maroko metalygmenį - pradeda kalbėti apie pasakas.
   Pasakotojas išsikelia užduotį: kad geriau suprastų kultūrą, kad suprastų save, jis, pasiremdamas senaja berberų tradicija imasi ieškoti pasakos, gyvenančios jo širdyje. Žinoma, paieškos - anaiptol ne lengviausios, tuo labiau - kai niekas negali pasakyti, kokia yra tavoji pasaka. 
   Skaitant susidarė įspūdis, jog marokiečiai - atsipūtę išminčiai, pasakoriai, nors ši tradicija, kaip aiškėja iš knygos - miršta, žmonių galvas okupuoja egiptietiškos muilo operos. Tad Shahas ir dar vienas jo ambicingas bičiulis išsikelia tikslą - reanimuoti šią seną Maroko bruožą, į kiekvieną aikštę pasodinti po pasakorių.
   Knygoje pasakojama ir apie tai, kas nutiko, kai pasaulio knygynuose pasirodė Kalifo rūmai: atsirado nemažai žmonių, kurie norėjo į juos patekti ir niekaip negalėjo suvokti, jog realybė vis tiek ne tas pats, kas fikcija.
   Tikriausiai derėtų įspėti, jog ši knyga nėra toks lengvas pasiskaitymas kaip pirmoji. Galbūt dėl pasakų, kurios nori nenori, bet priverčia sustoti ir bent truputį apmąstyti tai, ką ką tik perskaitei. Galbūt dėl šiek tiek pakitusios pasakojimo manieros, kurioje sakiniai trumpesni, tekstas labiau segmentuotas, bet minties koncentracija taip pat didesnė.
   Na, o ar pavyko Tahirui rasti savo pasaką - neišduosiu. Bet dabar pačiai kilo noras pabandyti surasti savąją. Tikiuosi, kad šia idėja užsidegsite ir jūs!..
   
   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą