2013-11-04

Iš pirmų lūpų


Iš tiesų nebepamenu, kada paskutinį kartą teko skaityti kokią nors autobiografiją. Todėl Vandos Zaborskaitės Autobiografijos bandymas buvo visai lauktas skaitinys, kurį man priminė Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusi konferencija, skirta sovietmečio problematikai, nes ten nuskambėjo kelios citatos iš šios knygos. O kokie mano įspūdžiai ją perskaičius?
   Na, tai nuosekliai sudėliotas gyvenimo naratyvas, su nuolatiniais ekskursais (bent jau pradžioje) į savo močiutės, mamos gyvenimo istorijas. Tragiški, susipynę ir išdraskyti likimai Pirmojo pasaulinio karo fone. 
   Labiausiai įstrigusios vietos - kur pasakotoja (ir autorė) prisimena jaunystės laikų Panevėžį. Šis miestas man pačiai nėra labai svetimas, tad buvo įdomu paskaityti apie jį tarpukario Lietuvoje. Tekstai apie šį laikotarpį - tai dar vienas patvirtinimas (ir čia Zaborskaitė atsistoja šalia Martinaičio ir jo Mes gyvenome), kad lietuvių gyventa pasiturimai, turint ir prabangos dalykų (fragmentas apie mamos prancūziškus kvepalus, p. 58).
Sodų žydėjimas man visados būdavo svarbiausia pavasario šventė. Bet ypatinga ji buvo baigiant gimnaziją, prieš abitūros egzaminus. Tėvai leido pasikviesti būrį klasės draugų <...>. Tas vakaras apvainikavo paskutiniuosius metus gimnazijoje - džiugus ir romantiškas, nors lydimus nuolatinės grėsmės. Juk buvo pirmasis sovietmetis. Po keletos dienų prasidėjo didysis žmonių vežimas. <...> Dar po savaitės prasidėjo karas. (44-45 p.)
   V. Zaborskaitės pasakojama istorija nuolat balansuoja ant subjektyvaus-objektyvaus rašymo ribos. Viena vertus, matyti noras papasakoti kuo daugiau prisiminimų apie tą ankstyvąjį gyvenimo periodą, bet, kita vertus, ryškus mokslininkės noras nuolat analizuoti savo poelgius, tarsi truputį atsitolinant. Tai skaitant kartais trikdė, nes asmeninis naratyvas pasakoja vientisą, įtraukiančią ir išties įdomią istoriją, tų permainingų laikų liudijimą, o tokie savianalizių skyreliai tą nuoseklumą ir tėkmę šiek tiek darko ir tampa slenksčiais, per kuriuos vis tiek reikia perlipti.
  Bene įdomiausias skyrius šioje knygoje - tai jos prisiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, kurie privertė ne kartą aikčioti - iš kur mergaitei būta tiek drąsos? Tuo labiau, kad pati akcentavo, jog būdama nedidelė buvo nedrąsi ir šiek tiek kompleksuota.
Nuėjau vieną vakarą į paštą, be vargo sužinojau telefoną  (ir dabar atsimenu anų metų kauniškį telefoną, buvo 20070), paskambinau, greit sujungė, pasitaikė, kad jis pats pakėlė ragelį. Drąsinausi, tiesiog kvapą gniaužė nedrąsumas, bet pasakiau, kas esu ir kad vis dėlto norėčiau jo nuotraukos.(p. 303)
   Skaitant knygą ne sykį kilo baltas pavydas - Zaborskaitės mokytasi, studijuota, dirbta, kai aplinkui buvo tiek mūsų kultūros grandų - tas pats Putinas, Sruoga, Krėvė, Lebedys, poetai Mačernis, Krivickas, Indriliūnas... Ech!..  Žinoma, buvo įdomu skaityti ir apie garsiąją VU literatūros katedrai iškeltą bylą, apie kurią iš savo dėstytojų bakalaure girdėdavau tik užuominas; suvokti, kiek tuo laikmečiu žmogus turėjo priimti kompromisų, kaip turėjo išmokti vaikščioti peilio ašmenimis (įsivaizduokite sovietmečiu rašomą darbą apie Maironį...). 
   Knygą rekomenduoju filologams, žmonėms, turintiems ryšiu su Panevėžiu, smalsuoliams, kuriems visada įdomu ką pasakoja žymūs mūsų kultūros žmonės.

Vanda Zaborskaitė Autobiografijos bandymasVilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
   


   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą