2013-10-23

Žmogiškoji Greimo pusė

Jau senokai ketinau perskaityti šią knygą. Kai viename iš Vagos knygynų išpardavimų pamačiau A.J. Greimo ir A. Kašubienės privačiąją korespondenciją supratau, jog tai - ženklas ir metas šiems susirašinėjimams nutūpti ir į mano lentyną, šalia kitų, rimtųjų semiotikos korifėjaus veikalų.

  
 Skaitant šiuos laiškus man atsivėrė visiškai kita, kaip ją sau įvardinau - žmogiškoji - Greimo pusė. Žmogus, kuris visą gyvenimą paskyrė semiotikos teorijos kūrimui ir tobulinimui, nepailsdamas rašė analizes ir leido knygas laiškuose atsiskleidžia kaip pavargęs, retrospektyviai žvelgiantis (laiškai rašyti 1988 - 1992, iki pat Greimo mirties) ir daugelį gyvenimo dalykų permąstantis žmogus.
 Aleksandros Kašubienės, po 47 metų laiškais atnaujinusios ryšį su Algirdu Juliumi Greimu, laiškuose atsiskleidžia platus emocijų spektras: nuo atsargaus, mokinukiško klausinėjimo iki sprendimo ryšius nutraukti, nes, kaip vėliau situaciją reziumuoja A.J.G. mūsų pasikalbėjimas išvirto kažkaip į stilių "tu durnas, ne, tu durnas" (p. 186). Greimas, tuo tarpu, nuo tėviško, pamokslaujančio tono gali gana staigiai pereiti į kalbėseną žmogaus, kuris nebežino kas jo laukia, bet numano, jog nieko gero.
Gyvenu - jei tas žodis tinka - maždaug lavonišku gyvenimu: dar neatsakiau į kalėdinius sveikinimus, visi "reikalai" sustoję, stalas apkrautas ir net betvarkėje tvarkos nebeatrandu. Jei dasirisiu iki kovo mėnesio, gal atkusiu. Jei ne - pažiūrėsim. <...> (p. 201)

Skaičiau ir savotiškai džiaugiausi, jog keičiasi ir mano susidarytas įspūdis apie šį mokslininką. Jei anksčiau vaizdavausi griežtą ir bekompromisį žmogų, kuriam priimtiniausias mąstymo būdas - viską paversti priešybių kvadratais, tai laiškuose radau pasimetųsį subjektą, kuris svarsto, kad protingo žmogaus įvaizdį jis kitiems sudaro tik dėl to, jog nesugeba atsakyti į klausimą "kur aš sau esu" (p. 172).

   Linksminu save zuikio ašaromis - negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas <...>. O geras buvo šuo, geriausias iš šunų, per penkioliką metų, kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. <...> Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės. (131-132 p.)

 Paskutinis dalykas, kuris man tapo dar viena savotiška jungtimi - tai Greimo šuo Rudis. Kadangi internete niekaip nepavyko rasti "originaliojo" Rudžio fotografijos, įdedu nuotrauką kito, ne ką mažiau nuostabaus Rudžio, su kuriuo gyvenime man pačiai teko susipažinti, ir kuris jau treti metai laksto po amžinos medžioklės plotus...



Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988-1992, Vilnius: Baltos lankos, 2008
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą