2013-04-11

M. White - Tolkinas. Biografija


Leidykla „Gimtasis žodis“, Vilnius, 2008 m. Iš anglų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė

„Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs „Hobitą“, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu. Garsus biografas Maiklas Vaitas prisimena mažai žinomą rašytojo Tolkino gyvenimą – ankstyvą tėvų netektį, meilę Editai Brat, darbą Oksforde, draugystę su K. S. Liuisu, kas įkvėpė parašyti „Hobitą“ ir kodėl „Žiedų valdovas“ tapo viena populiariausių praėjusio amžiaus pabaigos knygų.“

Knygos autorius jau įžangoje prisipažįsta esąs užkietėjęs Tolkino gerbėjas (13 p.), kas man iškart nuskambėjo kaip pavojaus varpas – viena vertus, turi pakankamai domėtis rašytojo gyvenimu, jog imtum ir nuspręstum rašyti jo biografiją, tačiau antrą vertus, gerbėjo rašyta biografija dažniausiai turi vieną didelį minusą – didelę subjektyvumo dozę. Ir nors biografijos autorius teigia pasigendąs to, jog „Jokiame oficialiame šaltinyje niekada nesvarstomi Tolkino vidiniai postūmiai ar bandymai atpažinti savo vidinius demonus“ (13 p.) ir savo knygos tikslu įvardija norą „<...> atskleisti jei ir ne ryškiaspalvį, tai bent jau pastelinių atspalvių vaizdą, leisiantį išvysti įvairiapusiškesnį Viduržemio kūrėjo ir populiariausio istorijoje autoriaus portretą“ (14 p.), deja, nemanau, kad tai jam iki galo pavyksta.
   Užkliūna jau gana proziška kūrinio pradžia – M. White‘as bando atkurti aplinkybes, kuriomis prof. John‘as Ronaldas Ruelis Tolkien‘as pradėjo rašyti savo žymųjį „Hobitą“: profesorius „<...> sparčiai mina dviračio pedalus ir jaučia už apykaklės lašant prakaitą“ (15 p.). Nežinau kaip jums, bet man jau pirmoji knygos eilutė jokiu objektyvumu net nekvepia. Ir tokia empatija bei neabejotinas simpatizavimas rašytojui seka per visą knygą – jis neabejotinai randamas ir tuose skyriuose, kur bandoma atskleisti tas tamsiąsias ir ne pačias šviesiausias Tolkino asmenybės puses (pavydą kolegoms dėl jų sėkmės, perdėtą pedantiškumą ir t.t.). Toks beletrizuotas biografinis pasakojimas kažkodėl nekėlė pasitikėjimo, todėl daug patikimesnė atrodė knygos pabaigoje pridėta chronologinė Tolkino ir jo šeimos gyvenimo įvykių suvestinė.
   Įtariai į knygą vertė žiūrėti ne tik pats jos turinys, bet ir jo raiška – apie korektūros klaidas čia kalbėti net nesinori, tačiau nuojautą, jog vertimas anaiptol tobulas patvirtino kad ir toks „perlas“: „O miesto pakraštyje, Cowley automobilių gamykloje, srovine linija dardėjo lėktuvai ir tankai“ (200 p.). Žodį „srovine“ mano kompiuteryje gyvenantis autokorektas pabrėžė raudona linija. Įdomus naujadaras, dar įdomesnis žodžių junginys, turėjęs apibūdinti nenutrūkstama srove prasidėjusią karo pramonei reikalingos technikos gamybą. 
   Glumino ir vietovardžių bei asmenvardžių vertimai: gatvės verčiamos be skliausteliuose pateikto originalo (pvz. Nortmūro kelias), o vardai tokį paaiškinimą turi (pvz. K.S. Liuisas (Clive Staples)). Panaši painiava kyla ir su kai kuriais literatūros kūrinių pavadinimų vertimais – vienur jie pateikiami su skliausteliuose įrašytu anglišku pavadinimu, kitur – be.
   Taip pat suabejoti tinkamai parinkta anotacija verčia ir ten esantis sakinys „Garsus biografas Maiklas Vaitas prisimena mažai žinomą rašytojo Tolkino gyvenimą“ – galbūt greičiau būtų „papasakoja“, ar „atskleidžia“, nes žodis prisiminti implikuoja tai, jog White‘o būta kartu su Tolkinu ir ši knyga tuomet jau turėtų vadintis nebe biografija, o memuarais.
   Žinoma, pats tekstas atskleidė man kai ką naujo – apie Editą, profesoriaus žmoną, jo kantrųjį, ištikimąjį šešėlį; apie Inklingus ir Tolino bei Liuiso draugystės nutrūkimo priežastis. Autorius nuolat užduodavo sau klausimų, į kuriuos bandydavo atsakyti, tačiau, vėlgi, kad ir kaip stengdamasis, ne visada perlipdavo susižavėjimo Tolkinu ribą.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą