2013-01-03

Sentimentali metų pradžia


 Jaudinantis romanas apie lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę). Siužetą grįsdama žinomų ano meto kultūros žmonių gyvenimo faktais, Šatrijos Raganos kūrinių ir laiškų fragmentais, autorė drąsiai improvizuoja, jautriai, impresionistiniais potėpiais piešia unikalios ir paslaptingos moters pasaulį, meilės ir kūrybos aistrą, vidinį susidvejinimą.

Prisipažinsiu: Šatrijos Ragana gal jau nuo penktos klasės atsidūrusi mano mėgstamiausių rašytojų sąraše. Jos Viktutę“ skaičiau gal jau daugiau nei dešimt kartų, o Irkos tragedija“ man iki šiol yra subtilaus psichologizmo etalonas.
   Nijolės Kliukaitės romaną netikėtai aptikau bibliotekoje, kur beviltiškai bandžiau rasti bent vieną į metų penketuką patekusią knygą suaugusiems. O grįžusi nieko nelaukiau ir kibau skaityti.
   Romanas leidžiasi skaitomas gana nesunkiai. Ploju autorei per petį už bandymą to meto kalbą pateikti kuo autentiškiau:

- Oi, brolyti, kaip yra blogai. Užventį parduos. Nėr jau jokios vilties išlaikyti dvarą. Parduos kokiems maskoliams, juk žinai, kaip yra. Lietuvis dvarininkas negali pirkti dvaro. Kad ir pinigų turėtų. Tik paveldą gali išlaikyti. O mes jį prarandam. Taip ir nyksta mūsų sodna <...>“
(41-42 p.)

   Pasirinktas būdas – romaną papildyti Marijos, Povilio Višinskio ir kitų laiškais, kūrinių ištraukomis – itin vykęs. Šie realūs fragmentai itin organiškai atrodo šiame fikciniame tekste.
   Kas bent jau man buvo įdomiausia šioje knygoje – tai Marija ir trys jos vyrai.
   Jaunų Marijos ir Povilo Višinskio meilė pražysta Užvenčio dvare. Du jauni idealistai pajunta vienas kitam trauką, o ji sustiprinama ir gana erotišku epizodu:

Ūmai kažkas subeldė į duris.
- Įeik, Zoska, - atsišaukė Marija, bet mintys skriejo taip toli <...>... – Visoj pasaulėj žmogeliai turėtų savo širdžių klausytis, atjautą plakančių, nesudiržusių savo širdžių...
   Būtų ir toliau pamokslavusi Marija, tik ūmai atsigręžė į duris – ogi ne Zoska tarpdury, gimnazistas. Stovi ištįsusiu veidu, nė krust, akys keistos kažkokios, plaukai mažne pasišiaušę.
   Vaje! Juk ji nuoga stovi. Tarytum Ieva rojuj. Pūkšteli kubilan ir plaukais apsikloja.
   O Povilas kaži ką suvapa. Be garso. Bet iš vietos nepakruta. Negali.
- Eik, - mosteli muiluota ranka Marija.
(18 p.)

Povilas suserga džiova, o išvykęs mokytis gyvena pusbadžiu. Tačiau mintys apie Mariją tampa jo kasdienine duona. Jam atrodo, kad Iš ten, iš Lietuvos, stebi jį Raganos akys. Ir saugo. Meile užkeikia“ (31 p.).
   Tačiau tuo pat metu Marijos širdyje užgimsta jos amžinoji, o visuomenės požiūriu – ir neįmanoma meilė kunigui Kazimierui Bukantui. Drauge grodami jie patiria ir išsiaiškina savo jausmus:

Fortepijono akordai pinasi su violončelės garsais. Pamažu juoda almanti upė, šįsyk išgraužusi kelią tiesiai per širdį, rimsta. <...> piktas vėjo šuoras ūmai atplėšia langą, ir natos sklendžia ant grindų <...>, abu lenkiasi prie pažirusių lapų, lūpos lūpas sutinka, ir ūžteli jos gyvenimo upė tiesiai jai virš galvos. Tarsi krioklys“.
(35 p.).
  
 Matyt, kad autorės buvo taip susikoncentruota ties šiuo epizodu, kur Marijos ir Kazimiero jausmai įgyja fizinę išraišką, kad buvo pamiršta, kokiu instrumentu kunigas vis dėlto groja, ir violončelė tampa smuiku, kurio melodija trūksta per vidurį garso“ (35 p.). Tačiau tai – didžiausias nesusipratimas, kurį pastebėjau šioje knygoje.
   Vienas iš stipresnių knygos epizodų – Marijos susitikimas su Povilu stotyje (110 p.). Čia matome desperatiškas moters pastangas rasti kontaktą su savo jaunystės praeitimi, su jaunystės meile, nors tuo pat metu ir nujausdama, kad judviejų santykiai niekada nebebus tokie patys. Povilas – įskaudintas, išduotas; Marija – iki galo nesupratusi savo kaltės: Vis kaltesnė jautėsi kažkodėl, o juk taip laukė šito susitikimo <...>“ (111 p.).
   Ciurichas tampa susitikimo su Pranu Augustaičiu vieta ir Marija išbando kitokią – kūnišką – buvimo su žmogumi galimybę. Pranas kuria bendrą jo ir Marijos ateitį:

Gerai, tegu rašo. Jis nieko prieš. Jis tarnaus šitai moteriai. Nuo šiol jis tarnaus: virs jai arbatą ir sriubą, ir bulves, mazgos kojas, apklostys ją prieš miegą, vakarais ji užmigs jo glėby, o vienąsyk (išauš toks rytas!) jis ir nubudęs ras ją šalia. Jis prisijaukins ją, ir ji nustos sapnuoti dar neparašytų apysakų veikėjus, vienąsyk ji pasakys jam ką nors švelnaus, nebūtinai myliu“, yra ir kitų žodžių <...>, ir vienąsyk jos palaidinė sušlaps nuo pieno, jie turės vaikų, ir ji juos maitins“
(168 p.)

Deja, Marija į visą tai žvelgia kiek kitaip (Tai tik mūsų kūnai, Pranuli, kūnai šnekėjo“, 173 p.), o kunigui per išpažintį prisipažįsta: Nė nemaniau, kad tai nuodėmė <...>. Maniau tik, turiu tatai išbandyti. Nežinau aš, vieni žmonės sako, jog tatai palaima, kiti, ak, kitų liežuviai mane jau baigia užplakti. Nesu nusidėjėlė... Nesu didelė nusidėjėlė, bent taip maniau iki šiandien. Vienintelis kartas tatai buvo“ (186 p.).
 N. Kliukaitė kuria išties dvilypį Marijos paveikslą: viena vertus – ji išauklėta dvarininko dukra, vadinamoji litvomanė, be proto daug rašanti, nuolat jaučianti skolą tėvynei, jos žmonėms. Kita vertus, tai moteris, bėganti nuo savęs, bėganti savo raganiško poveikio vyrams, bėganti nuo neišpildomos meilės, bėganti nuo dūzgiančio bičių spiečio savo krūtinėje...
Summa summarum:  romaną išties laikau vykusiu, išpildytu ir perdėm nebanaliu. Pasakotojo poziciją užleisdama tai Marijai, tai Povilui, tai Kazimierui, tai Pranui, autorė kuria įsimintinus veikėjų portretus ir suteikia progą į įvykį pažvelgti iš kelių perspektyvų. 

Nijolė Kliukaitė Šatrijos Ragana“/ romanas; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2007, 215 p.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą