2013-01-09

Darius Kuolys ir jo Res Lituana


Lietuvių tautinėje sąmonėje egzistuoja istorinis plyšys, kuris prasideda maždaug po Vytauto Didžiojo mirties ir tęsiasi iki paskutiniojo ATR padalijimo. Žinoma, su keliomis išimtimis (pvz. visuomenėje plačiai žinoma Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija). Apie šį laikotarpį visuomenėje nėra kalbama, jis nėra analizuojamas. Kodėl? Galbūt dėl LDK galios silpnėjimo ir augančios kaimyninės šalies Lenkijos įtakos prieskonio. Tačiau dr. Darius Kuolys imasi šio laikotarpio reabilitacijos.
   Viename interviu paklaustas apie senuosius tekstus, senųjų tekstų specialistas atsakė: ,, Pajutau, kad galiu perskaityti šiuos tekstus kitaip, nei jie buvo skaitomi iki tol. Ir bendravimas su išmintingais mirusiaisiais pradėjo teikti malonumą“[1].
   Knygos ,,Res Lituana“ pratarmėje autorius cituoja buvusio Prancūzijos prezidento žodžius ir ištrauką iš 2007 metais išleisto istorijos vadovėlio penktokams. Prancūzijos prezidento žodžiai savotiškai tampa šios knygos atskaitiniu polemikos tašku – ar lietuviai buvo laisvi, ar tiesiog tauta, kuri buvo nuolat engiama okupantų? D. Kuolys nuosekliai, remdamasis istoriniais šaltiniais atveria naujus, daugeliui nežinotus, lietuviškosios tapatybės klodus: lietuvis – tai ne nuolankiai galvą nulenkiantis žmogus. Iš parinktų pavyzdžių aišku, jog buvo kovojama dėl lygių teisių, privilegijų, lietuviai buvo atkaklūs, retsykiais – net ir įkyrūs kietakakčiai, nuolat akcentuojantys jog LDK yra jų valstybė, o jie – laisvi jos piliečiai. Tačiau kai kas skaitant šią knygą nedavė ramybės.
   Akivaizdu, jog šia knyga D. Kuolys realizuoja 35-tąjame knygos puslapyje išsakytą mintį: ,,Taip pat istorinis pasakojimas turįs galios ugdyti bendruomenės dorovę, taurinti papročius“. ,,Res Lituana“ – tai bandymas vėl aktualizuoti XV – XVIII a. istorinį naratyvą, pajungti jį visuomeniniam naudojimui. Didelės  dalies lietuvių požiūris į savosios šalies istoriją yra neadekvatus, po paskutiniosios okupacijos lietuvių tauta dar savotiškoje reabilitacinėje būsenoje, tad jokios gilesnės XV-XVIII a. refleksijos mes ir nerastume. Todėl tai yra puiki, atvira, istorinių dokumentų interpretacijos laukianti terpė. Tačiau atidesniam skaitytojui turėtų kilti klausimas – kodėl viskas piešiama tokiomis pastelinėmis spalvomis? Iš XV a. istorinių dokumentų, kurie cituojami knygoje, akivaizdu, jog LDK vyrauja oligarchija – bajorai vadinami viešpačiais, su jais turi būti skaitomasi kaip su aukščiausiąja krašto valdžia. Tačiau D. Kuolys viską pateikia gerokai švelniau: ,,Būtent jų [Viešpačių tarybos – A.S.] pastangomis amžiaus pabaigoje buvo teisiškai įtvirtinta aristokratinė Lietuvos Respublika: Viešpačių Tarybos, senato, ir didžiojo kunigaikščio kartu valdoma bendruomenė, kurios valdžia paremta įstatymu ir viešai deklaruotu bendrojo gėrio siekiu“ (129 p.). Atrodytų, tarsi autorius užsimerkia prieš tuos faktus, jog bajorija išties gavo vis daugiau ir daugiau privilegijų, laisvių (,,Sykiu bajorija reiškė viltį, jog dar Žygimantas Augustas teiksis amžiniems laikams nustatyti mūsų, laisvų žmonių, ir mūsų palikuonių bajoriškas laisves, kad nuolat augtų mūsų respublika ir [stiprėtų] visi mūsų palikuonys, per amžius mylėdami [valdovą], suteikusį tokias bajoriškas laisves, teises ir privilegijas“ 161 p. Kita citata – Radvilos Juodojo mintis: ,,Neprisidėjau niekuo prie to blogio, kuris Lietuvoje vyko dėl karo, dėl taikos nutraukimo, dėl unijos ir dėl savivalės, kurios mūsų bajorai karuose ir seimuose išmoko, ir taip patys su tuo visu iki karsto eis ir Respubliką su savimi palaidos“, 184 p.) atsistojo šalia LDK kunigaikščio ir senato; jam svarbiausia yra jog bajorų veikla (o jų veiklą valstybės labui būtų galima suvokti kaip didelį suinteresuotumą savo geru, nes pasak bajorijos, ,,LDK esanti ne tik viešpaties viešpatija, jo tėvonija, bet ir visų bajorų tėvynė <...>. Būtent jie [bajorai – A.S.] privalėsią nuspręsti, kam palikti viešpatystę ir savo palikuonis po paskutiniojo Jogailaičio mirties“ p. 160) leido LDK nebūti greit prarijamai Lenkijos karalystės. Taigi man pasirodė įdomūs autoriaus istorinės ir faktologinės selekcijos principai bei akcentų sudėliojimai. Žinoma, kuo daugiau požiūrio kampų į vieną objektą – tuo geriau, tačiau, tokiu atveju, Jūratė Litvinaitė, rašiusi istorijos vadovėlį penktokams, taip pat teisi, nes ji pateikia tuos faktus, kuriuos išryškina ir tų įvykių amžininkas – Radvila Juodasis. Ir tas naratyvas, kurį įveda imperatorienė Kotryna turėjo rimtą pagrindą. Tačiau, žinoma, kodėl jis įsitvirtino ir kodėl iki šiol tebefunkcionuoja – tai jau kitas klausimas.
   Tokia būtų mano didžiausia pastaba šiai knygai. Šiek tiek trikdo ir tai, kad knyga buvo išleista nepilna. Autorius kalba kai kurias temas tęsiantis kitose dalyse, tačiau tų tęsinių vis dar nesulaukiame. Taip pat tokiam veikalui neatleistinas faktas yra korektūros klaidų gausa.
   Knyga turi savotišką ideologinį atspalvį – t.y. , kaip jau minėjau anksčiau, vyksta savotiška istorinių įvykių, aktų, sutarčių reabilitacija, aiškios pretenzijos lietuviškajam mentalitetui ir tapatybei suleisti tvirtumo, orumo ir pasitikėjimo savimi injekciją. Tuo labiau, kad ir pats knygos pasirodymas siejasi su labai svarbia data – Lietuvos 1000-mečio minėjimu. Tad tokia knyga yra išties įvykis, ypač tokioje tautoje, kaip mūsų, kuri man iki šiol priminė namą be sienų – turime pamatą – tai Mindaugo, Gedimino, Vytauto Lietuvą ir stogą – tai pastarųjų poros šimtų metų įvykius, tačiau itin ilgai trūko jungties tarp šių dviejų istorijos atkarpų. Tikiuosi, kad Darius Kuolys išleis likusias dalis ir beveik keturi šimtai mūsų istorijos metų vėl grįš į apyvartą.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą