2012-11-23

Shusaku Endo ir jo Tyla


XVII a. Japonija. Negausios krikščionių bendruomenės persekiojimas pasiekė apogėjų. Į šią prieštaravimų draskomą šalį slapta atvyksta su portugalai kunigai. Jų užduotis - vėl suburti draugėn pasklidusius tikinčiuosius, o svarbiausia - sužinoti tiesą apie vieną dingusį misionierių, kuris, pasak gandų, išsižadėjo tikėjimo. Pagrindiniam šio romano veikėjui Sebastianui Rodrigesui teks atsakyti į kertinį klausimą: kaip gyventi, kai Dievas tyli?

Apie persekiojamų krikščionių padėtį Japonijoje mano žinios buvo gana menkos. Anot pratarmę Tylai parašiusio Sofijos universiteto (Tokijas) darbuotojo Williamo Johnson'o - romano pagrindinis veikėjas Rodrigesas turi savo prototipą - Giuseppę Chiarą, kuris 1643 m. atvyko į Japoniją su europiečių, kinų ir japonų grupe (10 p.).
   Deja, pasakysiu iškart - romanas paliko ne patį geriausią įspūdį, nors knygos viršelyje auksinėmis raidėmis įspausta, jog tai garsiausias XX a. japonų rašytojas (na, nebūtina taip visko išpūsti...), o Tyla laikoma literatūros šedevru... 
   Kas neleido mėgautis knyga:
1) Visą laiką skaitant neapleido jausmas, jog vertimas toli gražu ne tobulas. Dėl to kilo noras šį romaną perskaityti ir anglų kalba, iš kurios jis buvo išverstas. Redaktoriaus (jei tokio būta) neatidumą į dienos šviesą ištraukė tokios absurdiškos korektūros klaidos: Kunigas atsiklaupė ir ruošėsi suteikti. Ligonių patepimo sakramentą, bet, vos padarė kryžiaus ženklą, ligonio krūtinė pakilo (146 p.). 
2) S. Endo romano struktūra: Rodrigeso laiškai (27-106 p.), nuo 5 skyriaus apie pagrindinį personažą imama kalbėti 3-čiuoju asmeniu (107-224 p.), o 10-tas skyrius pavadintas Ištraukos iš olandų firmos raštininko Jonaseno dienoraščio. Yra ir priedas - Vieno krikščionių rezidencijos pareigūno dienoraštis. Tikra žanrų kakofonija. Deja, iš visos šios maišalynės labiausiai vykę (formos ir žanro požiūriu) buvo 5-9 skyriai, pasakojantys kunigo suėmimo istoriją. Tuomet ir atsiradę dialogai tampa legalūs. Tuo tarpu laiškams pritrūko autoriaus valios išlaikyti autentiką: pradėjęs laišką Pax Christi (27 p.) autorius, atrodo, pasiduoda pagundai įterpinėti dialogus ir aprašinėti kitų veikėjų būsenas (Vyrukas tučtuojau užsisklendė tarsi moliuskas, 31 p.). Pirmi laiškai kontrastuoja su vėlesniais, žodžiu, apie bendrą stilistiką nėra net ko kalbėti.
   Panašiai yra ir su dienoraščiais: olandų raštininkas fiksuoja įplaukusius laivus ir jų krovinius (atrodo, jog tam tiktų ne dienoraščio, bet kokio uosto registracijos žurnalo pavadinimas, tačiau to turbūt neleidžia daryti kartkartėmis įsiterpiantys įrašai apie įvykius mieste: Liepos 9-oji. Vieno gyventojo namuose buvo rastas Mergelės Marijos paveikslas, 225 p.). Tačiau kai pradedami aprašinėti sausio 4-osios įvykiai (Rodrigeso ir Čikugo teisėjo Inujės susitikimas) atrodo, jog olandas atiduoda balsą visažiniam pasakotojui, o šis išsamiai sukonspektuoja tikėjimo išsižadėjusio kunigo ir kankintojo dialogus. Nebeaišku kodėl visa tai atsiduria olando dienoraštyje, jeigu jis pats (bent jau taip supratau), pokalbyje nedalyvauja. 
   Tikroviškiau atrodo priede įdėtas pareigūno dienoraštis, pasakojantis apie Rodrigeso mirtį. Bet jis taip pat panašesnis ne į dienoraštį, o į ataskaitų knygą.
   3) Pagrindinis veikėjas, išgyvenantis Dievo tylą bando vėl rasti kontaktą su juo, bet jam ne itin sekasi. Kičidžiras - romane atlikęs Judo vaidmenį Japonas yra tarsi kunigo atspindys - galbūt todėl dvasininkas jo ir nekenčia, nes jo silpnume mato savo silpnumą: kai jo bičiulis kunigas nuskęsta dėl kitų tikėjimo kankinių, Rodrigesas mąsto: Aš išsižadėčiau. Aš išsižadėčiau tikėjimo (172 p.).
   Kunigas nuolat ieško paralelių tarp Kristaus ir savęs, tačiau dar toli gražu nepatyręs tokių kankinimų, nuo kurių Jėzus miršta ant kryžiaus, Rodrigesas ima šaukti: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai (177 p.). Taigi norėdamas susitapatinti su savo didvyriu kunigas iš tiesų susitapatina su išdaviku Kičidžiru ir savo silpnumą bando pateisinti neva kitokia meile Dievui: <...> aš žinau, kad mano Viešpats yra kitoks nei bažnyčiose skelbiamas Dievas (222 p.). 
4) Pati romano problema buvo ne kartą tekste išsakyta pasitelkiant augalėlio metaforą: Ši šalis yra tarsi liūnas. Laikui bėgant pats tuo įsitikinsi. <...> Šiame liūne pasodinus sodinuką, pradeda pūti šaknys, lapai pagelsta ir nudžiūsta (188 p.). Taigi kūrinyje, kaip rašoma ir pratarmėje, dėmesys kreipiamas į rytų ir vakarų mentalitetų sandūrą ir atsiradusias įtampas, kurios tampa Japonijos užsidarymo nuo likusio pasaulio ir krikščionių masinio naikinimo priežastimi. Knygoje nuolat akcentuojama, jog žmonės kenčia ne dėl to, jog yra katalikai, o dėl to, jog šalyje yra kunigų, kurie puoselėja idėją šią religiją sėkmingai įskiepyti.
   Apibendrinant telieka pasakyti, jog šios opios temos (katalikų persekiojimo) romanas iš tiesų taip ir neatskleidžia. O Obuolio susidomėjimas šia knyga gana aiškus: knugos aplanke parašyta, jog Įdomiausia, kad netrukus ekranizuoti Tylą ketina kitas ne mažiau garsus kino meistras - Martinas Scorsese...


Shushaku Endo Tyla, Obuolys, 2008 m. Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą